arba excited akimirka.

Mes buvome excited ne tik nuo Kanjono vaizdų, bet ir papuolėme į tokią būseną kartu su vietiniais gyventojais, kuriems vienu metu maišėsi stresas ir tas lietuviško atitikmens neturintis jausmas excited, kuomet per dvidešimt metų ištiko siaubinga pūga ir dingo absoliučiai visam mieste elektra. Įsivaizduojat Ameriką be elektros? Mes irgi tuo negalėjom patikėt, kol visko nepatikrinom. Bet apie viską nuo pradžių.

Sedona pasitiko dar ryškesnia raudona ir stingdančiu šalčiu.

Aha, gavom pranešimą, kad artinasi, kaip niekad daug sniego ir -21 naktį. Tačiau net neįtarėm, kad taip greit ten pateksim. Tą dieną, kai klaidžiojom po Sedoną, šaltis gėlė veidus ir kojas, bet įspūdingos uolos labiau gniaužė kvapą. Tą dieną dar skaisčiai švietė saulė ir sutikti vietiniai žavėjosi mūsų planuojamu maršrutu bei patarė, kur dar galima nuvykti ir ką pamatyti: nuo parkų iki restoranų. Žodžiu, info turim tiek, kad net visą mėnesį, jei ne daugiau būtų galima keliauti po šiuos kanjonus, dykumas ir parkus. O jei dar nuspręstume išbandyti visas siūlomas transporto priemones, tai ir pusmečio prireiktų. Bet mes nebūtume mes, jei į savo kelionę neįtrauktume dviračių, žygių pėsčiomis ir kelionių mašinomis ant uolų viršaus. Daug čia priplanavom ir tirtėdami nuo šalčio pasileidom toliau, Grand Canyon’o link.

Grand Canyon

Pagauti save nuostabos akimirkoje yra nuostabiausias dalykas pasaulyje. Kai esame, anot Kristupo Saboliaus, vaizduriavimo eroje, sunku mus kuo ir benustebint. Viskas atrodo matyta, girdėta, lankyta, išžiūrėta. Visos galimybės mums po kojomis. Mes tokie galingi, iš naujo ir iš naujo sulig kiekvienu nauju išradimu. Bet… Išlipus iš džipo ir nuėjus prie kanjono krašto, ištinka mažumas. Tą jausmą labai norėčiau jums aprašyti, bet nemoku. Nuotraukos tik iliustracija, bet ne patirtis. Atkreipkit dėmėsį, kad net nuotraukose žmogus atrodo lyg įklijuotas į gigantišką gamtos vaizdą.

Grand Canyon yra daug ženklų nurodančių, kur bus gražu. Padaryta ir daug privažiavimo bei priėjimo aikštelių. Vienur sutikome daug žmonių, kitur vos kelis arba nei vieno. Aišku, mums knietėjo išbandyti bekeles ir privažiuot prie vietų, kur tik vietiniai fermeriai gano savo karves ir su savo pickup’ais atvažiuoja pieno. Nežinau, ką ten tos karvės valgo, bet kad ganos vaizdingam maršrute tai tikrai. Iki pilnos laimės, gal tik Mozzarto muzikos betrūksta. O kol jos sau ramiai ganės, mes aikčiojom nuo vaizdo. Varėm, kaip tikri vietiniai fermeriai per tuos akmenuotus kanjono keliukus. Pasiklydom truputį, bet buvo verta. Tokių vietų atradom, kur tikrai sugrįšim! Jei ne pernakvot su palapinėm, tai bent jau papiknikaut ant skardžio.

Žinot, ką? Esam maloniai nustebę, kad turistinės vietos tikrai vertos apžvalgos ir prie kai kurių tikrai privaloma sustoti, kad ir koks nuotykiautojas, klajoklis, priešininkas įprastiems turams esi. Nes, na pripažinkim, jog nuo vaizduriavimo esam išlepę ir daugelis turistinių objektų nebežavi arba žavi tiek, kiek gražiai išėjom nuotraukose, kurias galėsim papostint instagrame. Arba tiesiog esam priešininkai įprastoms kelionėms ir norim kažko kito nei daugelis. Mes, irgi, tokie, tik kartais klystam. Tad net neabejodami į savo maršrutą įtraukėm objektų, prie kurių būriuojasi masė žmonių net sningant sniegui. Kodėl? Nes yra dėl ko žagtelt iš nuostabos!

Monument valley. Ką gero indėnai?

Ką geria, tai gal ir galima nuspėt, bet kaip jie išgyveno? Žalumos mažai, vandens mažai. Vietoj žalio miško – uolos, tarpekliai ir kiti gamtos stebuklai, kurie duonos tai neužaugina. Man, miško sengirių dukrai, tai didžiausia mįslė. Bet, na gražu. Kur čia gražu. Čia įspūdinga!

O žinot, kas dar pribloškė? Antrą valandą nakties pradėjęs kristi sniegas. Aha, tas pats pranašautas, kuris nesiliovė dar visą ateinančią parą. Atsikėlėm be elektros. Pasirodo, jos mažiausiai jau 7 valandas nėra. Sugalvojom, kad nėra ko laukt, varom iš viešbučio, kur nors papusryčiaut. Nunešiau raktelius į registratūrą. Ten atvykusi moteris aiškina, kad rezervavo namelį per booking.com, o indas, viešbučio savininkas, jai aiškina, kad kas iš to, kad ji užsiregistravo, nes čia nėra elektros ir nežinia kada bus. Žodžiu, mokėk grynais ir eik į tą namelį, kuriame niekas neveikia.

Na o mes patraukėm link miesto centro: pusryčių. Labai gerą vietą išsigūglinom. Prisiparkavom, duris trenkiau į pusnį, išlipau į pusny, Tomas su kedais, bet varom toliau. Atidarau kavinės duris ir nesuprantu. Kaip ir tamsu, kaip ir dirba. Yra žmonių, kažką valgo. Padavėja už baro žiūri į mane, kaip į durnę. Nu tikrai. pasimečiau, nes nesuprantu, ką ji nori savo žvilgsniu pasakyt. Ji atrodo tiesiog įtūžusi. Pasirodo dingo elektra ne tik mūsų viešbutyje, bet ir visam mieste. O ta padavėja iš pykčio tiesiog kunkuliuoja ir bando bent kažkaip gražiai nutaikyt toną, sakydama, jog kavos yra, įpilsiu, o visus pyragėlius, kuriuos matot šaldytuve galit imt nemokamai. Aš galvoju, nu jo, veidelis nekažką, o vakar buvo padėkos diena… Greit baigės, kaip matau. Kažkaip pažiūrėjom į tuos pyragaičius, na labai skaniai atrodo, bet kažkodėl nusprendėm važiuot toliau. Rasim juk tikrai, kur prisėst normaliai pavalgyt: keptos šoninės, kiaušinių, blynų. Čia juk Amerika. Ai, dar kuro reikia. Užsukam į degalinę. Neveikia. Užsukam į kitą. Neveikia. Nu gerai, varom į Makdonaldą, jis tai negali neveikt. Einu patikrint, kažkaip tamsu pasirodė. Tai jo, nes nėr elektros. Paliktas raštelis ranka užrašytas, sorry, nedirbam. Va tada tai jau supratom, kad tikrai šikna šitam miestui. Bet yra dar viltis! Pravažiuodami matėm, kad lygtais veikia Shell. Užsukam. Veikia! Pasiimam užpilamų košių, kažkokį sumuštinį, kavos, atsisėdam į mašiną, valgom. Tomas sugalvojo, kad jam dar kažko reikia. Aš stebiu vaizdą per langą. Jis priėjęs prie durų tiesiog stovi, nes jos neatsidaro. Jis beldžia, kol atidaro savininkai ir pasako, kad ir pas juos dingo elektra. Išnaudojo paskutinę. Viskas. Miestelio pabaiga. Pasijuokėm, pabaigėm valgyt ir patraukėm į Las Vegasą, nes čia tai tikrai viskas 24/7. Čia elektros dingimas, išties, būtų katastrofa.

Las Vegas

Bevažiuojant palikom visas pūgas už nugaros, aišku, nenuvažiavom visur, kur planavom, bet nuslįst nuo kanjono, irgi mažiausiai norėjos, tad sėdim dabar sau šiltai, blyškiai mirksim savo kompų švieselėm tarp tūkstančių, visus metus, neužgęstančių spalvotų lempučių, švieslenčių, reklamų, maldų, stebuklų, vilties ir pragariško dugno pranašaujančių cigarečių dūmų tarp kazino automatų. Kažkas laimi, kažkam dugnas, o mes tuo tarpu viešbutyje skalbiam savo kojines, bandom aprašyt patirtis, suplanuot maršrutus, perskaityt kuo daugiau info, sutvarkyt nuotraukas, video, sugalvot reklamas ir užsidirbt pinigų ne iš kazino. Mes patys jau jaučiamės, kaip kazino, nes paskutinias tris paras dirbam kaip automatai. Bet žinom, kad viskas, ką darom, bus toks nuotykis, kurio net sau pavydim. Tad drožiam, kaip sakant nuo maršrutų iki naujo Nuotykių Fabriko puslapio. Taip, šito, kuriame dabar esat. Jei ir jums patinka, tai prašom dalintis viskuo ką čia randat! Nes tikrai ne sau susikūrėm…

Jei randat klaidų, kažkas neveikia – rašykit drąsiai. Mes tik dirbam kartais, kaip automatai, bet nesam robotai ir net nesistengiam tokiais būt, tad leiskit mums klyst ir taisytis!

Čiau pakau, labas, Las Vegas!

Indrė