Pirmas Dakaro ralis Saudo Arabijoje. Išbandėme šią šalį ne tik mes, lenktynininkai, organizatoriai, bet ir ji mus. Mus, tiesiogine to žodžio prasme, ištiko lėtos arabiškos kavos ceremonijos, smėlis visur kur tik įmanoma, nulis laipsnių naktį, smėlio audra, 90′ tųjų tualetai, ateities vizijos ir svajonės. O juos – skubantys, reiklūs ir patogumų išlepinti europiečiai. 

Istoriją pradėsiu pasakot nuo kito galo. Taip bus arabiškiau. 

Tualetai, popierius ir dušas. Penkių žvaigžučių viešbutyje ne kartą prašėme tualetinio popieriaus. Kelis kartus gavau servetėlių tiesiog nuo baro. Jiems keista, kad mes valomės, mums keista, kad jie prausias po kiekvieno reikalo. Na velniai nematė, taip sako net sveikiau. Smagumas ne čia. Smagiausia buvo viešbučiuose, kuriuose tualetą ir kriauklę maudo tas pats dušas po kuriuo tu pats maudais. Prisimenu, kai studentų laikais nuomodavo butus, kur dušas su tualetu beveik virtuvėj, o dušas bėga ant tualeto. Tai kėlė tiesiog pasibaisėjimą ir laviną komentarų, bet niekada nesusimąstėm, kad gal tai projektai iš ateities? Aš juokiuosi ir juokauju, bet mes visą kelionę keliavome po ateities miestus, kur viskas dar tik statoma arba BUS statoma, tad susidūrus su tokiais išplanavimais, iš pradžių susinervindavau, bet paskui juokiausi iš savęs, ir iš pačios situacijos suprastadama, jog tai tik mūsų įpročiai, nieko daugiau. Tai ne apie žmones, kurie gyvena šioje šalyje. 

Uždariausia pasaulio šalis – atviriausiomis širdimis. Kur benuvažiuosi susidursi su piknikaujančiais arabais. Jiems yra įprasta su šeima išvažiuoti popietei ar kelioms dienoms į dykumą. Čia pas juos visada dega ugnis – verdama arabiška kava, arbata (juoda su daug cukraus) bei gaminama vakarienė (dažniausiai ryžiai su vištiena). Matėme stovyklų, kuriose dega dvi ugnys ir įrengtos dvi palapinės. Viena – vyrų, kita – moterų. Nors vyrų ir moterų segregacija čia vis dar stipri, tačiau atvykėliams jie tolerantiški, tad mes, moterys, maišėmės po visur ir buvome maloniai sutiktos, pavaišintos ir priimtos. Taip pat lygiai, kaip vyrai, be jokių kitų poteksčių. Čia jų iš vis mažai. Jiems prisiliesti prie moters, dažnai netgi turėti akių kontaktą yra neįprasta ir tikriausiai negalima. Aišku, jaunimėlis elgėsi daug drąsiau ir prašė selfių, filmavo draugams tiesiai į snapchat (pas juos tai populiariausia) ir netgi sykį bandė vienas mane pabučiuoti į žandą, kažkur laukuose tarp kupranugarių. Bet labiau dėl to, kad pasigirtų prieš draugus sutikta užsieniete. 

Grįžtant prie piknikaujančių arabų, tai per vieną dieną sulaukdavome net keletos pasiūlymų prisėsti pas juos išgerti kavos, pasivaišinti datulėmis. Tik spėdavom išgerti, žiūrėk- jau pila vėl!

Smagiausias nuotykis buvo, kai mes jau išvažinėdami nuo kopų, buvom vaišinami per langus ir kviečiami į svečius. O mes už nuotykius! Taip išėjo, kad tą dieną mes lankėmės net dviejuose šeimose skirtinguose miestuose (miestus skyrė keli šimtai kilometrų). Pas vienus – gėrėme arbatą ir klausėmės istorijos apie jų šeimos lenktynininką, pas kitus buvom priimti, kaip didžiausia šventė: nuo arbatos iki karštų patiekalų, kurie apjungė pasaulietišką ir arabišką virtuves. Valgėme picą, užsikandome vynuogių lapais su įvyniotais ryžiais, šašlykais, pitomis ir pirštais mokėmės valgyti ryžius su vištiena iš didelės lėkštės. Įdomiausia, kad papuolėme pas šeimą, kurios nariai yra pragyvenę Amerikoje apie 16 metų, tad puikiai kalba angliškai. Jų vaikai jau grįžę iš mokslų Naujoje Zelandijoje, tad galėjome palaikyti tikrai gana kokybišką pokalbį: nuo jų kultūros, istorijos iki politikos. Šie pasaulietiški žmonės pasisakė už atvirą valstybę, gyvenimą be moterų ir vyrų atskirties ir už tokią valstybę, kurioje mums jau įprasta gyventi. Na žodžiu, kalbėjo, kaip šiuolaikiniai politikai, tad iki galo nėra aišku ar labai nuoširdžiai. 

Vėliau buvome pavedžioti po datulių giraitę, vasaros ir žiemos rezidencijas, kur renkasi vyrai arbatos, žiūrėti futbolą ar tiesiog plepėti. Tai jų kultūros dalis. Sakė, jog per dieną apsilanko per šimtas vyrų tiesiog pabūti “vyrų ratuose”.  Aišku, buvome nuvesti ir į moterų teritoriją, tačiau ji pasirodė gana apleista ir senai lankyta, lyginant su vyrų. Tai neaišku ar čia tik kalbos, kad mums įtikti, ar iš tiesų ten renkasi moterys. Sprendžiant iš to, kad kol lankėmės dviejuose skirtinguose namuose niekur nesutikome moterų. O uždavus šį klausimą, jie visada nusišypsodavo, taip tarsi mums net neverta aiškinti apie kultūrų skirtumus, nes ne mums juos suprasti, tad mes per daug į kalbas ir nesileidome. Tiesiog reikėjo susiprasti, kad jos kažkur savo moterų ratuose arba pas vaikus. 

Ateities pasaulis. Apvažiavus visą šalį toks jausmas, kad Saudo Arabija dar tik BUS. Visas Dakaro ralis vyko arba miestuose iš ateities, arba aplink juos. Pagal pranešimus spaudai mes turėjome aplankyti miestus, kurie yra “for the new generations”, laisvi, ekonomiškai išsivystę ir darnūs. Juose veikia visa infrastrūktūra taip, kad tiesiog visi yra laimingi. Juose tviska dangoraižiai ir driekiasi mašinų oro linijos. Deja, realybėje mus pasitikdavo žvyro kalnai, kopos, dulkės arba namai vaiduokliai. Na dar sunkiai pragyvenantys arabai arba imigrantai savo suręstose pašiūrėse. Ten, kur jau atrodydavo kvepia prabanga viskas būdavo uždaryta, o policininkai liepdavo apsisukti ir laimės ieškoti gretimai esančioje miesto dalyje, kur tiesiog driekiasi smėlis arba vandens pakrantė nelabai pritaikyta poilsiui. Na, žinoma, aš nekalbu apie didmiesčius, kurie panašūs į mūsiškius, apart Jeddah senamiesčio, kuris yra kažkas absoliučiai kitokio nei esu kur mačius. 

Turėjome dar vieną nuotykį, kai sugalvojome nuvažiuoti prie Persijos įlankos ir netyčia pervažiavome pasienio pylimą, nes buvome įpratę važiuoti bet kur:  kartais autostradom, kartais žvyrkėliais, kartais kopom, tai mažytis pylimas mums pasirodė tiesiog žvyro juosta, kurią labai lengvai galima pervažiuoti. Bet, pasirodo, patekom į neutralią zoną, kur niekam nepriklauso, nes šalia Jungtinių Emiratų pasienis, bet kaip dar ir ne jie, tad galvojom, kad čia dar vis Saudo Arabija. Mus pasitiko pasieniečiai ir kol mes aiškinom, kad google maps matom parką prie vandens, į kurį norime patekti, jie mums aiškino, kad nelegaliai kirtom ruožą ir kodėl nevažiuojame keliu, kaip normalūs žmonės. Ką aš žinau. Galiausiai, pasieniečių buvome palydėti iki parko, vėl pasveikinti: “Welcome to Saudi Arabia” ir palikti naujai sutvarkytam, švariam ir “europietiškam” parke, kur nė gyvos dvasios. Na kažkur toli viena arabų pora vaikščiojo, bet ir tai tikriausiai, kažkokie keistuoliai, nes šiaip tai šis parkas, irgi, tikriausiai yra ne dabartiniems žmonėms, o iš ateities. Žodžiu, gražus projektas, pinigai įsavinti, tačiau niekam nereikia, nes arba aplinkui niekas negyvena, arba visi mirę, arba tai tikrai- kultūrai iš ateities. Na mes pavaikščiojom, paaikčiojom nuo akmenų grožio ir išvažiavom į kitą ateitį.  

Dakaro ralis – didžiausias nuotykis tiek mums, tiek arabams! Per 14 dienų nuvažiavom daugiau nei 7000 km. Kartais tekdavo per dieną nuvažiuoti net 900 km., o šiaip apytiksliai ir stabiliai apie 400-500 km. tam, kad pasiektume gautą tašką, kur startuos arba finišuos lenktynininkai. O nuo starto ar finišo mes lįsdavom kur nors giliau į trasą, kad pamatytume žeme parskrendančius, lentyniaujančius, pasiklydusius ar mojančius mums dakaristus. Dažnai sutikdavom ir arabų fanų arba užklydėlių, kurie lygiai taip pat entuziastingai filmuodavo, fotografuodavo ir džiaugdavos kiekvienu pravažiuojančiu. Nors šiaip daugelis žmonių, sutiktų miestuose, nelabai ką ir težinojo apie šį renginį. 

Kaip rasdavom trasos tašką?  Čia įdomiausia dienos dalis. Mes, kaip lenktynininkai ir žurnalistai gaudavome kitos dienos koordinates iš vakaro arba iš ryto. Aišku, su didele pagalba iš ten dirbusių lietuvaičių. Tad sakome jiems didelį AČIŪ už nuolatinį bendradarbiavimą! Na ir mes kiek galėjome tiek padėjome LT komandų atstovams :). O ką jau kalbėti apie dakaro fanus FB puslapiuose, kurie kiekvieną gyvą transliaciją ar žinutę, iš įvykio vietos, tiesiog “suvalgydavo” ir prašydavo daaar. 

Vėliavos, vėliavėlės ir vyčiai. Neapsakomas džiaugsmas buvo išlydėti pasitikti ir sutikti trąsoje lietuvaičius. Norėjos su kiekvienu vėliavos mostu jiems priduoti greičio ir jėgų pabaigti tos dienos maršrutą. Jaučiu, kad ir jiems buvo kaifas iš toli matyti, ir jausti didžiulį palaikymą kažkur vidury dykumos, dulkių debesį ar ant aukštos kopos. 

Žinoma,  kas be ko, buvo didžiulis azartas stebėti ir kaip lenktyniauja dakaro lyderiai, kaip jie važiuoja, kokias taktikas naudoja ir kaip stengiasi išlaikyti savo pozicijas. Nuotykis buvo ne tik stebėti juos pravažiuojant, bet ir išlydėti prie starto linijos. Net neabejojam, kad su trispalvėmis mes jiems palikome didžiulį įspūdį, nes kitų šalių sirgalių tikrai buvo keliskart mažiau. Tai gavome ne tik selfius, parašus, bet, pavyzdžiui mūsų keliautoja Aušra persimetė keliais žodžiais su C. Sainsu apie V. Žalą, dieną po to, kai lietuviai finišavo pirmi. Tai argi ne nuotykis? C. Sainsui (šių metų laimėtojui) tai tikrai buvo nuotykis pralaimėti, kam ten tokiam? Zalai? 😀 

Šiai dienai įspūdžių ir nuotykių užteks, nors galėčiau dar mažiausiai tiek pat parašyti. Ką galiu pasakyti: no eating, no sleaping only Dakar, kaip sakė Antanas Juknevičius. 😀 O iš tiesų, tai buvo tikrai daug komforto lygininant su tuo ką išgyveno lenktynininkai. Ir nuoširdžiai AČIŪ kiekvienam mūsų komandos nuotykiautojui: nuo maršrutų strategavimo, automobilių vairavimo, maisto gamybos iki kambarių dalijimosi ir juokų prie laužo. Svarbiausia – daugiau nei dvi savaitės ir nė lašo alkoholio! Jo čia tiesiog neįmanoma gauti, bet kaip buvo gera be jo. Tiesiog viskas taip tikra: ir džiaugsmas, ir nuovargis, ir pyktis, ir visi emocijų potvyniai ir atoslūgiai, kaip vienoje didelėje šeimoje :). 

Na o pabaigai nuotykiautojo Audriaus ir organizatoriaus Tomo pokalbis, kuris, mano nuomone, labiausiai atspindi bendrą Saudo Arabijos, kaip šalies vaizdą:

Audrius vairuoja, Tomas su google maps rado parką į kurį reikia nuvaryt. Audrius pyksta, kad čia nieko nėra, Tomas bando įrodyti, kad google maps rodo, kad yra. Audrius jau akivaizdžiai prieš tai nukentėjęs nuo google maps, nes ieškojo ežero, o pateko į jo dugną su trupučiu nendrių, tad šįkart, po keletos Tomo pasakojimų, kur važiuoti, neištvėręs sako: 

– Tomai, tu toks didelis, o vis dar paveiksliukais tiki.

Tai va tokia ta ateities Saudo Arabija: su daug pieštų vizijų. Jei nuskambėjo, kad nėra ko čia važiuoti, tai Jūs labai klystat. Kaip tik dabar ir yra ko važiuoti, nes gali lėkt laukais palaidais plaukais, susidurti su kultūra, kuri dar tik bando suprasti kuo gyvena tas kitas pasaulis, todėl yra tikra ir neišvartota, neišparduota, neišturistinta, nenutrinta, neišblizginta, neišdezinfekuota ir neparuošta pagal europietišką standartą. Kol kas. Tad jei tik turite galimybę varykit DABAR!. Su palapine, kurpine ir laužais tarp uolų!

Indrė 🤸🏼‍♂️