Virš 7000 km mašinoje per 14 dienų.

Apytikriai 500 km. per dieną. Realybėje buvo ir 900 km. Taigi, kokia kelionės rutina ir, kur link mes važiuodavom?

16 žmonių, 4 mašinos ir vienas tikslas: pajudėti sutartu laiku. Atrodo, kas čia yra, argi negalim visi ateiti, kaip vakar susitarėm? Žinoma, kad galim, tik neišeina. Tai pramigo, tai laukė duše karšto vandens, tai kavos, tai sysiu, tai kaku, tai lagaminas neužsidarė, tai pavalgyt nespėjo, tai užsikalbėjo, tai mama paskambino na ir kiti tūkstantis ir vienas pasiteisinimai. Žinoma, aš ironizuoju ir šiek tiek perdedu, bet reikėjo laiko sinchronizacijai, savų poreikių sumažinimui, tolerancijai ir suvokimui, kad jei aš vėluoju, reiškia aš gaišinu visų likusių 15 žmonių laiką, o jei vėluosim išvažiuoti, gali būti, kad nebespėsim iki ralio starto arba finišo.

Praėjus kelioms dienoms, vienam kitam komentarui, nusivylimui, galiausiai, susidirbom ir tapom komanda! Jei įsivaizduojate, kad komandoje visada privaloma laikytis grupėje, tai mes šiek tiek kitoks darinys, nes visi suaugę, tad galima tartis ir lanksčiau žvelgti į susidariusias situacijas, kad finale visi būtų laimingi. Pavyzdžiui, kelionės pabaigoje viena grupės dalis sugalvojo atsiskirti, pailsėti nuo ralio ir nuvykti apžiūrėti turistinių objektų aplink Riyadh’ą, o kita grupės dalis važiavo stebėti ralio į didžiąsas kopas ir naktį praleido palapinėse tarp kopų. Nieks nesusipyko, nesupyko ir nenuliūdo, nes tikrai būtų buvę liūdniau versti žmones daryti tai, ko jie nenori. Toks atsiskyrimas pasiteiso, nes visi susitikome labai išsiilgę vieni kitų ir norėjos daugiau nebesiskirti.

Misija – kava. Vairuojantiems, ir ne tik, svarbi stotelė rytais buvo kava. Tačiau, kai judi iš miesto į miestą arba labiau iš laukų į laukus, kartais tekdavo nuvažiuoti ne vieną šimtą kilometrų, kol rasdavome rytinės tą kavos stotelę. Saudo Arabijoje, jos dažniausiai įsikūrusios degalinėse, tokie kaip kavos kioskai, kur susikalbėti, dažniausiai, buvo galima tik gestais, o juodą (stipresnę) kavą gamina taip: sumalta kava, plius tirpios kavos du šaukštai, plius cukraus du šauktai, viskas standartiniame puodelyje. Tad geriau prašyti tiesiog americano, tai jei supranta, tuomet įdeda mažiau kavos arba kitas variantas: paprašyti užeiti ir pačiam pasigaminti 😀 jie gal, irgi, ko nors išmoko :). Taigi, pasiėmus kavos lėkdavome toliau į kelią. Išmokus pamokas apie kavą: jos gali gauti nebūtinai per pirmą pusvalandį nuo išvažiavimo, parduotuvėje pradėjome pirkti šaltą kavą, tačiau jos skonis primena kavos sirupą su šiek tiek pieno, tad daug kas tiesiog jos negėrė, o aš karts nuo karto “pasimėgaudavau”. Žinoma, visus patirtus kavos “nuostolius” atpirkdavo vietinių vaišingumas.

Misija – kuras. Važiuojant tokius ilgus atstumus per dieną stodavome kelis kartus užsipilti kuro. Kuro kainos: dyzelis 12 eur. cnt., benzinas: 40 eur. cnt.

Taisyklė nr. 1. Jei planuoji išvykti 5 ryto, kuro pasistenkti prispilti iš vakaro. Todėl, kad anksti ryte degalinės tiesiog nedirba. Tiksliai net nežinome, kada jos ir atsidaro, nes vienur tokiu pat metu veikdavo, kitur ne.
Taisyklė nr. 2: išsiaiškinkinti, koks bus kelias ir ar google maps tame kelyje rodo degalinę. Kartais driekdavosi ištisi laukai, kopynai ir nič nieko aplinkui, bet jei žemėlapis rodo, kad nusukus į žvyrkėlį ir pavažiavus kelis šimtus metrų rasite kolonėlę, patikėkite tuo, kad ir kaip neįtikima ir nepatikima būtų, nes kad ir kaip keistai tai atrodytų, bet vidury laukų yra įkastų kuro kolonėlių ir iš niekur atsirandančių šio turto savininkų, kurie ne tik pripils kuro, bet ir mielai su jumis nusifotografuos, ar pakvies arbatos.

Žodžiu, naftos žemėj, normalu vidury dykumos rast kuro. Bet, paneigsiu kitą įsivaizdavimą: jei galvojate, kad Saudo Arabijoje vien tik naftos gręžiniai, pompos, kranai ir kt. įrankiai kąsantis ją – išsidėstę po visą šalį, tai taip nėra. Per daugiau nei 7000 km. maršrutą nematėme beveik nei vieno tokio įrenginio, bet buvome privažiavę teritoriją gausiai aptvertą, kur nuolat važinėja sunkvežimiai su cisternomis. Tai, matyt, ten gilyn ir būtų galima pamatyti naftos išgavimą, bet šiaip laukuose, kuriuose nieko nėra, tai tiesiog nieko ir nėra.

Ką veikti mašinoje? Ką veikt, ką veikt? Atsipalaiduoti ir miegoˆutis, t.y. arba miegoti, kiek telpa, arba skaityti, arba bendrauti, arba žiūrėti pro langą. Mūsų kelionės kartais trukdavo daaaug valandų, bet, asmeniškai aš, nežinau, kur jos dingdavo, nes nei vieną dieną nejaučiau diskomforto važiuojant. Aišku, man tiesiog visada patiko keliauti mašina ir autobusais, tada aš jaučiu kelionę ir tik taip man atsiskleidžia visos kelionės grožis: besikeičiantis landšaftas, natūralus laiko kitimas ir visumos suvokimas. Na, aš dar be viso šito: tvarkiau nuotraukas ir šiek tiek rašiau tekstus, o čia tas pats, kas vaikystėje žaisti simsus, laikas tiesiog dingsta.

Ką veikė kiti? Vieni, žinoma, vairavo, kartais pasikeisdami, kartais griežtai pasakydami, kad jiems tai vienas malonumas ir su niekuo šia privilegija ir džiaugsmu nesidalins, kiti sąžiningai pavargę eidavo miegoti ir perleisdavo vairą kitam. Kita žmonių grupė: plepėdavo, klausydavosi muzikos, per racijas uždavinėdavo klausimus ir žaisdavo protų mūšius, valgydavo, o dar kiti dirbdavo, nes toks tas gyvenimas.

Ką veikti išlipus? Yra 4 variantai:

1. Tualetas.
2. Kava/arbata/kuras/parduotuvė (tiesiog viskas vienoje lokacijoje).
3. Dakaras.
4. Neapsakomai ir nenupasakojamai kvapą gniaužiantis vaizdas arba kupranugariai.

Žinoma, kad pagrindinis mūsų tikslas buvo Dakaro startas arba finišas toliau įlindus į trasą, kad matytus “parskrendantys”, šokantys, griūnantys, pasiklydę, atkakliai ir aštriai važiuojantys lenktynininkai. Buvo dienų, kai buvo griežtai apribojami norai: stojam tik kuro ir daugiau nieko, nes privalom nepavėluoti. Bet dažniau leisdavome sau improvizuoti ir mėgautis šalimi, potyriais, kupranugariais, vietiniais žmonėmis ir jų pakvietimais pavakarieniauti ar išgerti arbatos. Rinkome įvairiausius įspūdžius ir potyrius bendram šalies pajautimui ir suvokimui, nes kartais buvo sveika nuo ralio ir pailsėti.

Ar visada pasiekdavome trąsą? Ne. Kartais pasiekdavom uolų kraštą, šventyklas, ežero dugną ar milžiniškas kopas. Mašinas iškeisdavom (tik kartą) į turistinį autobusą arba nutraukdavom trasos stebėjimą užsibendravę su vietiniais, o kartais tiesiog nespėdavom į trasą, nes dėl gamtos ar lenktynininkų traumų pakeisdavo tvarkaraštį, tad labai nenuliūdę mes lįsdavom gilyn į gamtą ir skleidavom palapines ar atsipūsdavom viešbutyje su prabangia vakariene.

Ką valgyti? Saudo Arabijoje pirmiausia reikia priprasti prie KAIP valgyti. Jei užeini į vietinę užeigą, tai reikia nusiteikti, kad būsi sutiktas, kaip didelė įžimybė. Nuo tavo veido, išvaizdos, aprangos iki judesių ir atviro bendravimo į visas puses, jiems būsi ateivis.

Jei matai meniu su didele gausybę patiekalų, nepradėk rinktis, pirmiausia, paklausk, ko jie iš tiesų turi, nes dažniausiai iš dvidešimt pasirinkimų turi, geriausiu atveju, du, bet dažniausiai vieną: ryžius su vištiena. Na nebent vištienos gali pasiūlyti keliais variantais: visas viščiukas, berbeque, šašlykas, ar pusė viščiuko. Bet aš kalbu ne apie restoranus, o apie dažniausiai pasitaikančias miesto užeigas.

Taigi, grįžkime prie klausimo, KAIP valgyti, nes ką valgyti, jau kaip ir aišku. Valgyti dažniausiai reiks atsisėdus ant žemės, prie celofaninės staltiesės ir rankom. Na gerai gerai, juokauju, bet tik dėl rankų. Ateiviams jie atneša plastmasines šakutes, bet neša daugiau vienetų iš karto, nes jei ne per pirmą kartą, tai per antrą duriant į mėsą, ji tikrai sulūš, o jie, matyt, kamputy tyliai juoksis :D.

Mums pasisekė, vietiniai pasikvietę mus į svečius ir prigaminę maisto tiek, kad ten savaitėm būtūm užtekę, išmokė, kaip reikia tarp pirštų suvynioti ryžius ir kaip tiksliai įsidėti į burną. Visai žavus ir net skanus procesas.

Maisto kiekiai: dideli. Būnant pas tuos vietinius supratom, kad tas maisto kiekis yra visoms “kastoms”. Pirmiausia: ateiviams, paskui namų šeimininkai sėda prie stalo, paskui tarnai. Na, o jei valgai restorane ar užeigoje, tai galima drąsiai imti vieną porciją dviese, kartais užtenka net trims. Dažnai paklausus, ar porcija vienam ar dviem, tai pasako vienam. Netikėkit. Šitą pamoką išmokom su visam, kad pavalgo mažiausiai du žmonės.

Tai ką valgyti dvi savaites? Vištą ir ryžius. Dar galima paįvairinti visokiausiais humusais, šašlykais ir kitomis keptos mėsos formomis. Viešbučiuose per pusryčius absoliuti maisto įvairovė: nuo garuojančių košių, dešrelių iki keptos šoninės (jie kiaulienos nevalgo). Restoranuose taip pat platus asortimentas, bet jei esi dykumų kaime, kur nesupranti ar čia jau miestas, ar dar jis tik statos, ar jau sugriuvęs, tai tokiose vietose valgai vištą su ryžiais. Aišku, aš šiek tiek perdedu, galima buvo rasti ir picos, ir burgeriu, o viską užgerti čai (juoda arbata su laaaaabai daug cukraus) arba tiesiog kola. Taigi, viskas su jais gerai, o ir mūsų skrandžiams nei karto nieko blogo nebuvo, netgi gera, kad per daug nereikėjo mąstyti visad beveik tas pats: tik vištos forma kita.

Na, o kelyje mes daugiausiai valgėm šokoladus, sausainius užsikandom bandelėm, datulėm dar vienu šokoladu, paskui iš kažkur atsiradusiomis saulėgrąžomis, tada saulėgrąžos su traškučiais vėl šokoladas. Svarbiausia – nenutraukt grandinės ir viską užgert nealkoholiniu alum arba kola. 😀 Bet žinot, kas geriausia? VISKAS.

Ką apsirengti? Moterims: ilgos rankovės tiek kelnių, tiek marškinėlių. Vyrams – dykumoj tinka ir nieko, t.y. į juos nelabai kas kreipia dėmesio. Nors ir mums atrodė, kad dykumoje, mes galėtume čia ir maudymukus išsitraukt, bet ta pagarba kultūrai kažkaip visiems iki vieno išliko iki pat Dakaro pabaigos ir niekas tam net nebandė priešintis. Moterys visada buvo ilgomis rankovėmis ir per daug nepriekaištavo, nes šilta buvo vos kelios dienos, o visos kitos su žieminėm striukėm ir šalikais ant galvų dėl vėjo ir smėlio 😀 Taigi, apranga buvo ir pagal kultūrą, ir pagal orą. Nors daugelis įsivaizdavo, kurie matė vaizdus per TV, kad buvo labai šilta, tai galiu nuraminti: naktį nulis, dieną kartais siekdavo vos 15, jei daugiau ant saulės, tai pūtė ledinis vėjas ir vis tiek norėjos būti šiltai apsirengus, o ką jau kalbėti, kai staigiai pradeda leistis saulė.

Naktį, kai temperatūra nukrisdavo iki nulio, reikėjo gerai tam pasiruošti. Gerai, kad apie tai mes žinojome iš anksto, nes, pavyzdžiui, daugelis dakaro ralyje dalyvaujančių komandų, nesitikėjo tokio šalčio ir apart šortų ir bliuzono nieko neturėjo, tad tris savaites miegojo/kankinosi su plonu miegmaišiu palapinėj, o dieną su šortais. Tomas, irgi, visada su šortais, jam tai džiausgmas, bet iš esmė, buvome gerai pasiruošę: turėjome ir gerus miegmaišius, kilimėlius, ir vilnonius thermo rūbus, šiltas kojines. Visko prireikė.

Grįžtant prie moterų aprangos, tai vienas vyras dirbęs viešbutyje nepaleido manęs eiti vienos iki mašinos. Aš, iš tiesų, to net nesupratau ir nepastebėjau. Išėjau paimti lagaminų, kai atsisukau šalia buvo viešbučio darbuotojas, kuris laukė ir padėjo viską išsikrauti. Nors aš jam kelis kartus pasakiau, kad viskas ok, man nesunku, jis manęs nepaleido ir tik kai važiavome liftu, jis pasakė, kad jau dvylikta nakties ir Jums būti vienai gatvėje nesaugu (nors buvome prie penkių žvaigždučių viešbučio, kur atrodė, labai saugus rajonas). Aš paklausiau, kodėl? Jis parodė į mano aprangą ir sako, nes jūs be abajos (ilgo moteriško juodo rūbo). Būtumėte su ja, taip nesirūpinčiau. Žmonės pikti ir dvylikta nakties jau per vėlu būti Jums mieste vienai. Na, jis sako, jis žino, padėkojau jam už rūpestį ir supratau, kad net jeigu viskas ir atrodo labai sugu, patikima ir į akis tau šypsosi nebūtinai tai yra tiesa. O man taip kartais norisi naiviai tikėti gerumu…

Ko tikėtis? Pamatyti labai daug šalies, vietinės kultūros, papročių, paragauti vietinio maisto, pabendrauti ir būti pakviestiems į svečius. Daug nuotraukų, selfių ir video vietiniams ir su jais. Daug maisto, mažiau komfortiško miego, daugiau miego mašinoje, dušo tualete ir šlapių grindų. Vietinių ilgų kalbų prie arbatos, skanių datulių, ilgo kelio ir daug smėlio. Taip pat, neįvardijamų emocijų ir patirties gyvai stebint visą Dakaro ralį, o dar kai važiuoja tiek lietuvių, tai iš vis viskas viduje tiesiog sproginėja ir lauki iki paskutinio atvažiavusio, kad tik jam suteikt jėgų vėl po kelių valandų startuoti. Neapsakomas jausmas. Net nežinau ar tos kelios valandos laukimo buvo varginančios. Nebeatsimenu, nes gerosios emocijos ima viršų!

Keliai, mašinos, vietiniai. Keliai yra labai geri. Noriu pabrėžti, jog tikrai labai geri, nepaisant besidriekiančių laukų ir dykumų šalia, kur, atrodo, jog nei gyvos dvasios aplinkui nėra. Taigi, ilgus atstumus nuvažiuodavome kelis kartus greičiau nei, pavyzdžiui, tektų važiuoti iš Lietuvos per Lenkiją į Berlyną (1000 km.). Saudo Arabijoje tokį pat atstumą įveiktumėte per 9 – 10 valandų. Aišku, mes važiavome beveik visada ant 140 km/h, kartais su +. Bet mes tikrai nebuvome tokie greituoliai, kaip kai kurie vietiniai. Vien jau judėjimas mieste, pas juos, yra labai greitas, tai ką kalbėti apie užmiesčius. Dėl saugumo kai kurie kaimai/miesteliai, kas 15 metrų padarę kalnelius, kad nebūtų viršijamas greitis. Gelbsti, bet užknisa, kai tas miestelis tęsiasi 15 km. Matėme ir kelias avarijas miestuose. Visiškai nesistebiu, nes jie laksto, kaip patrakę, mažai pypsina ir tiesiog lekia, nes jiems kažkur labai reikia. Lėkėm ir mes, nes mums irgi reikėjo, pirmiausia, neatsilikti nuo vietinių, antra nuo maršruto.

Šiemet net Dakare dalyvaujantys lenktynininkai sakė, jog buvo labai greitas Dakaras su daug daugiau lygumų nei tikėjosi. Arabų tikriausiai nestebino tokie greičiai, tačiau atvykėliams tai buvo išbandymas. Greitis gatvėse ir lėtos kavos/arbatos ceramonijos namuose ir kavinėse yra kontrastai, kurie, matyt, išlaiko tą gyvenimo balansą, bet nelabai sveiką gyvenimo būdą.

Nors jie nevartoja alkoholio ir mažiau rūko nei standartinis europietis, tačiau jų didžiausias ir greičiausias judėjimas – su mašina. Miestuose beveik nėra šaligatvių, nekalbu apie promenadas prie vandens, bet giliau į miestą jautiesi, kaip kėglis, kur nežinai į kurią čia pusę dabar geriau palinkus, kad nenutrenktų.

Arabai kojomis juda mažai. Sportas pas juos taip pat retas įvykis. Čia, tikriausiai, dėl kultūrinių dalykų: kaip bėgioti su abaja? Matyt, daug sunkiau nei su tympom. Tačiau kelis vyrus bėgiojančius prie jūros sutikome (su sportinėmis kelnėmis ir marškinėliais), bet moters nei vienos.

Kitoks gyvenimo ritmas ir tempas. Jei arabai vaikšto, tai daugiausia naktį. Pas juos įprasta pirmą nakties išeiti pasivaikščioti su visa šeima, kuriose yra keli maži vaikai, po senamiestį ar prie vandens. Moterys gausiai prisikvėpinusios, pro plyšius akims arba pilnai atidengtą veidą matosi storas makiažo sluoksnis, o po abajomis, matyt, kelis tūkstančius kainuojantys drabužiai bei aksesuarai. 🙂 Jos mąsliai nužvelgdavo mus europietes, o mes jas. Na toks apsiuostymo ir instinktyvaus susipažinimo būdas, kuris niekur toliau nevesdavo apart nenutrūkstamo žvilgsnio nuo galvos iki kojų.

Šiukšlių žemė. Labai gaila, bet realybė ta, kad jie daug šiušklina ir tos šiukšlės mėtosi visur. Savo akimis mačiau, kai bene gražiausiame pasivaikščiojimo take, prie vandens, motina eidama su vaiku absoliučiai net nesureagavo, kai sūnus numetė ant žemės išgerto kokteilio stiklinę. Miestuose gal tai mažiau pastebima, nes yra kas greitai sutvarko, bet užmiesčiuose, unikaliuose gamtos stebukluose, kur atrodo nei gyvos dvasios, pavyzdžiui, lipant į kraterį, visur pilna šiukšlių. Mėtosi pilni ir tušti vandens buteliukai, saldainių popierėliai, padangos, mašinų dalys, o pakėlėse ramiai pūna ir rūdyja nebevažiuojantys, sudegę automobiliai, autobusai ir kita technika. Kopose, tikriausiai, smėlis ne vieną tokį agregatą yra užpustęs. Reikia tikėti, jog su atsiveriančiomis sienomis, vienas pirmųjų raudonų šauktukų bus tarša, kurią jie imsis mažinti :).

Na o pabaigai, tai, kur visame šiame tekste buvo Tomo kurpinė?

Jos nebuvo, nes ji buvo palikta prie vakarienės stalo restorane, viešbutyje, mašinoje, prie mašinos, po stalu, kambaryje (aš hiperbolizuoju), bet tik ne pačiame įvykių centre. Tomo kuprinė gyveno atskirą kelionės istoriją, o joje kompiuteriai, kartais fotikas, hardai, dokumentai. Bet, visų svarbiausia, kad ji visada grįždavo atgal su viskuo. Sako, kad Saudo Arabijoje vagių nėra, todėl pergyventi nėra ko. Vagys stipriai baudžiami pagal tikėjimą, o tikėjimas pas juos labai stiprus. Tad būkite ramūs, bet sąmoniningi, nes yra ir daug imigrantų, kuriems šios taisyklės nebūtinai galioja. 🙂 Mums vagysčių nepasitaikė, nors Tomo kuprinė jau šimtus kartų galėjo melstis mečetėse ant arabo nugaros.

O šiaip, tikriausiai, nei vienas su mumis keliavęs nuotykiautojas nepaneigts, jog be Tomo ši kelionė nebūtų TOKIA pilna. Jo šešių metų patirtis dakaruose neprilygo nei vienam iš mūsų TV Dakaro žiūrėtojui. Jis žino tiek daug smulkmenų ir ta patirčių biblioteka jo galvoje ir kūne leido mums mėgautis nuotykiais be didelio streso ar jausmo, jog esi tik pasyvus stebėtojas. Tomo dėka, mes buvome dar viena Dakaro komanda, kuri atnešė Gelažninkui pusryčius, paėmė jo daiktus prieš startą ir grąžino jam į bivaką. Komanda, kuri dalijosi vaizdais ir nuotraukomis su visomis kitomis LT komandomis, kur jų žurnalistai negalėjo patekti. Komanda, kuri buvo didžiausias gyvas palaikymas trąsose ir taip toliau ir panašiai.

Jei sugalvotumėte keliauti vienas ar su draugais, nežinia ar tai patirtumėte. Ir čia ne dėl to, kad noriu kažkaip “parduoti” Tomo organizuojamas keliones, bet dėl to, kad ne iš vieno girdėjau, kad buvo klaida važiuoti be Tomo į Dakarą, kurios kitais metais nekartos. Šimtai klausimų, kaip prisijungti prie komandos? Kiap jums pavyko padaryti vieną ar kitą dalyką? O man bene įsimintiniausias įvertinimas buvo, kai tik ką finišavęs Edvinas Juškauskas, tik spėjęs išlipti iš automobilio priėjo prie Tomos ir pradėjo sakyti, kad jis nori keliauti su juo į Nuotykių Fabriko organizuojamas keliones 😀 Tomas net pasimetė, bet tai yra pelnytos pagyros jam ir jis to nusipelnė, nes moka dalintis tuo, ką turi: patirtimi, kartais griežtais sprendimais, bet teisingais pasirinkimais, kurie veda link tikro nuotykio ir nepamirštamos patirties :).

Ačiū už dėmesį, pasakojimus apie Saudo Arabiją, kol kas baigiu ir galiu tvirtais ir nuoširdžiai pasakyti: mes laimėjom savo Dakarą. Kiekvienas sau ir visi, kaip komanda. Ačiū! Iki kitų kelionių!

Jei turite klausimų, norite vykti į šią šalį ar tiesiog smalsaujate, drąsiai rašykite mums FB: Nuotykių Fabrikas, instagrame: nuotykiu_fabrikas, email: labas@nuotykiufabrikas.lt.

Taip pat, istorijomis galėtume pasidalinti ir gyvai, tad kvieskite mus ir mes atjosim 🐫!

Indrė