arba kaip išgyventi Vesterną?

Pioneertown

Miestelis pastatytas Holyvudo kino pramonės entuziatų 1946. Pavardėm nevardinsiu, nes man tai labai sunki užduotis, bet miestelio sumanytojai norėjo atkurti, o gal geriau sakyti pamėgdžioti ne tokius ir jau jiems senus 1880-tuosius, kaubojų laikus. Dirbtinis miestelis buvo skirtas kino filmų ir reklamų vaizdams sukurti. Nuo 1946 iki 1950-ųjų buvo nufilmuota daugiau nei 50 filmų ir reklamų. Šiandiena šis miestelis, irgi atlieka šią funkciją, plius yra atviras turistams, muzikos festivaliams, teatro pasirodymams, žvaigždžių stebėjimo ir maisto kultūrai. Čia galima miegoti vietiniame motelyje, arba turistauti su palapinėmis. Nors miestelis yra realiai viena gatvė, nes, pasirodo, 2006 m. per gaisrus sudegė dalis pastatų, tačiau šiandien čia, kaip ir yra viskas, ko reikia tikram miestui ir vesternui: nuo banko iki kalėjimo. Kiekvienas namas turi savo pavadinimą, o kai kurie net veikia pagal savo paskirti, pvz: parduotuvė, muziejus, restoranas ir kt.

Kaubojiškų batų ir ginklų nepirkom, bet klasika tapusias skareles, aišku, kad pasiėmėm ir net kelias! Pasirepetavom vesterno filmą, kuris niekad neišvys holyvudo, prifilminom Nuotykių fabriko dienoraščių ir prisifotkinom, tarsi vietiniai kaubojai: ginklai (čia tokie kaip mūsų vaikystėj, ne šiuolaikinių vaikų), poza, ten visą kitą. Žinokt, ką? Skarelės viską keičia: tu iš kart kaubojus. Gaila tik, kad iš tiesų nematėm kaubojų susišaudymo spektaklio, bet tikim, jog sugrįžę čia gegužę būtinai tai pažiūrėsime kartu su kitais nuotykiautojais! 

Kaktusas

Viduryje Pioneertown pagrindinės gatvės auga kaktusas. Atrodo nieko nuostabaus šioj žemėj, bet vietiniai žino, kad jis nevietinis. Kaktusas – iš Arizonos. Čia faktas. Kaip ir iki galo neaiškus, bet faktas, jog jis auga ten jau apie 300 metų. Kaip suskaičiuot? Pagal ataugas, rodo ir pirštu į viršų žemyn vedžioja vietinės apylinkės gyventojas. Mes šią matematiką irgi išmokome, ir tikiuosi pritaikysim dar ne vienam kaktusui. Tik iki galo nežinau, kaip tas vietinis žino, jog kaktusas yra nevietinis. Tačiau per daug laiko neturėjome aiškintis, tad atsisveikinę pasileidome toliau. Pas kaktuso imigranto gimines. Tiesiai į pačią Arizoną!

Joshua tree national park ir paskui mus besisukanti smėlio audra

Keistas oras: kaip ir šilta, tinka flip flopai, bet kai užpučia vėjas noris įsisukt į šubą. Besiselfinant staiga gavom alermo pranešimą apie besiartinančią smėlio audrą ir viskas pasidarė aišku, kad nieks neaišku, ko čia tikėtis. Neilgai trukus kalnai po truputį pradėjo dingti tarsi rūke, o tolumoje sukosi viesulai. Mes išvengėm epicentro, nors buvo mintis vytis ir kaip tikriems amerikietiškų filmų tornado stebėtojams pamatyti viesulus iš vidaus, bet dar užteko proto, tad patraukėm tolyn. Kažkodėl apie viesulą pasakoju daugiau nei apie patį nacionalinio parko vaizdą. Gal dėl to, kad smėlio audra atrodo labiau laikina nei Nacionalinis parkas.

O grįžtant prie parko, tai jis tikrai stebina: nuo išdžiuvusių pavienių dykumos medžių, kaktusų plantacijų iki šeimyninio laipiojimo uolomis, didelio juodo voro ir kempinimo spotų, kuriuose pilna turistautojų. Aišku, su turistautojais mums švelniai “pasisekė”, nes jų laaabai daug. Visur, kur bevažiuotum. Pasirodo, lapkričio mėnesį šitose apylinkėse tik prasideda sezonas. Vasara nelabai, kas keliauja, galbūt, dėl didelio dykumos karščio. Plius dabar daug kas atostogauja prieš Padėkos dieną ir, matyt, renka nuotykius, kad turėtų ką papasakot giminėms prie stalo. Juokauju. Bet ne.

Dienos pabaigai: žvaigždės ir uolos 

O dangau, koks nuostabus dangus! Nuotrauka tikrai geriau nei mano aprašymas: 

Ir nubudimas tarp raudonų uolų (Grand Kanjono pradžios) ir sniego. Ką galiu pasakyt, dabar tikrai pajaučiau kad artėja kalėdos, nes būnant Los Angele, su suknele besideginant ant stogo, tai atrodo, kad vasara dar nesibaigė ir protas vis dar nesupranta, kad dabar lapkričio pabaiga. Papuoštos palmės tikrai nesiasocijuoja lietuvaitei su kalėdom, labiau tai primena vasaros festivalį su daug lempučių. Na o dabar va – prašom, kelios valandos nuo LA ir priverstinė adaptacija prie minuso. Gegužę jaučiu tokio skirtumo nebus, nebent naktim, bet tikėkimės, jog suknelės nereikės keisti paltu, o flip flopų į batus su kailiu. Beje, būkit protingi, įsidėkit ne tik basutes ir tapkes į šias dykumas, nes bus vietų, kur tikrai lispim į uolas, kalnus, minsim dviračius, eisim į žygius su vietiniais gidais ir spausim greičio pedalus visureigiams. Čia ir šiaip visiems, kurie sugalvos keliauti lapkričio pabaigoje į šias vietas. Būkit pasiruošę didesniam kiekiui sniego ir šalčiui nei Lietuvoje. Patyrėm tai savo kailiu. Gerai būtų, kad būt buvęs tas kailis, o ne medžiaginiai kedai ir vasarinė striukė.

Na, o dabar čiau pakau, mes varom toliau!

Indrė